Gimiau Birštone – mažame, tyliame mieste, kuriame garsas turi erdvės skambėti, o tyla – kalbėti. 

​

Ilgą laiką muzika mano gyvenime buvo scena, balsas, atlikimas. Daugiau nei 15 metų koncertavau, kūriau su grupe „CinAmono“, įšleidome vinilines plokšteles Berlyne, gyvenau ritmu, kur garsas tampa forma.
 

Tačiau ilgainiui pradėjo kilti klausimas, kas yra už muzikos kaip atlikimo meno? Kaip ji veikia žmogaus emocijas ir santykį su savimi? Atsakymo pradėjau ieškoti ne scenoje, o žmoguje. Savyje ir kituose.
 

Taip muzika mano gyvenime iš atlikimo meno pamažu virto įrankiu pažinti emocijas, vidiniu blokus,  prisiliesti prie traumų. Balsas tapo ne tik išraiška, bet ir keliu – į tai, kas dažnai lieka neįvardinta.
 

Didelę įtaką šiam suvokimui turėjo ir Carl Gustav Jung idėjos apie pasąmonę, šešėlį ir vidinius archetipus. Jo požiūris padėjo suprasti, kad tai, ko neišsakome žodžiais, dažnai randa kelią per garsą, vibraciją ir kūną.
 

Šiandien gyvenu Vilniuje, kur kuriu, dirbu ir vedu vokalo psichoterapijos sesijas savo studijoje, įsikūrusioje buvusio Lukiškių kalėjimo erdvėse – vietoje, kuri savaime kalba apie transformaciją. 

​

Esu pirmoji vokalo psichoterapeutė Baltijos šalyse, įgijusi Niujorko muzikos psichoterapijos centro sertifikatą. Mokiausi iš šio metodo pradininkės Dr. Diane Austin.

Į susitikimą su žmonėmis atsinešu ne tik žinias, bet ir asmeninę patirtį, kaip muzika gali tapti tiltu tarp to, kas jaučiama, ir to, kam pagaliau leidžiama būti.