Balandžio 16-ąją minima Pasaulinė balso diena, tad garbė vienai svarbiausių žmogaus komunikacijos priemonių. Kalbančiam žmogui balsas – rodos, taip įprasta ir pažįstama, tačiau jei paklaustume, o kaipgi jis veikia? Reiktų pasukti galvą bandant prisiminti 7 klasės biologijos kursą. Kaip organizuota raumenų veikla, stumianti orą iš plaučių, virpina balso klostes, šioms vibruojant ir kuriant į burzgimą panašų garsą, kuris veikiant gerkloms, nosiai, liežuviui ir lūpoms virsta mūsų balsu.
Dirbdama su žmonių balsais, pasirenku du išeities taškus: resurso, kada siekiama per balsą išveikti emocijas, skatinti sąmoningumą, nekeliant estetinių reikalavimų, ir tiriamąjį, kada ieškoma meistrystės ir kuo lengvesnio, tikslaus, visaverčio skambėjimo. Čia atsiveria neribotos balso galimybės, žmogui surandant santykį su savimi, mokantis priimti save šiuo momentu ir ieškant įvairovės bei ryškesnio skambėjimo apie save. Tačiau net ir muzikos terapijos metu, kai atliekama daina svarbi savo prasmėmis ar pojūčiais, nesiekiant estetinio išbaigtumo, nuskamba klausimas – ar visi gali išmokti dainuoti? Ir balso stiprybę bei laisvę patyręs žmogus siekia jį įminti.
Jau gimdami atsinešame pagrindinius balso elementus. Kūdikiški gugavimai, gurgimai yra kupini muzikos išraiškos priemonių, tokių kaip tembras, dinamika, ritmika bei frazuotė. Tam tikra prasme tai jau yra muzika, autentiška kūdikio daina. Mokslininkų teigimu, 98,5 procento populiacijos gali išmokti dainuoti. Kanadiečių tyrėjai nustatė, kad 1,5 proc. (kituose tyrimuose pateikiama 4 procentai) populiacijos turi įgimtą amuziją, toninį kurtumą. Dar 1878 m. paskelbtame tyrime Grantas Allenas pateikė 30-mečio išsilavinusio, neturinčio neurologinių pažeidimų vyro atvejį, kai jis nesugebėjo atskirti vieno po kito einančių tonų aukščio.
Tyrimuose teigiama, kad amuzija yra genetiškai paveldima ir trunka visą gyvenimą. Tačiau noriu pabrėžti, kad tai tik maža dalis populiacijos. Didžioji dalis mūsų gimstame gebantys skirti tonų aukščius ir kai kurie net turėdami genetinį pranašumą, kurį galime sustiprinti nuolatinėmis balsui skirtomis treniruotėmis. Nors dainavimo veiksmas iš pažiūros atrodo paprastas, vis tik jam būtina aukšta raumenų kontrolė bei optimalus jų jėgos paskirstymas. Kalbant techniškai, dainuojant svarbu mokėti kontroliuoti oro slėgį plaučiuose ir pilvo raumenimis išstumti tam tikrą oro srautą per trachėją, kur jis susitinka su balso klostėmis.
Siekiant kiek hipotetiškai apibrėžti gero dainininko vaizdinį, svarbu paminėti esminius elementus – sveiką balsą, tikslią intonaciją, kvėpavimo valdymą, ritmikos pojūtį, kurie sudera su vaizduote, saviraiška ir kūrybiškumu. Tad, net paveldėjus puikius muzikinius gebėjimus, gebėjimui dainuoti būtina nuosekli praktika. Kitaip tariant, geru šiuolaikiniu popmuzikos ar džiazo dainininku negimstama. Tai nuoseklaus bei sąmoningo darbo rezultatas. Darbo, kuris sujungia kritinį mąstymą, siekį suvokti balso veikimo principus, muzikinį raštingumą, gebėjimą improvizuoti ir, žinoma, būti artistiškam. Manau, sutiksite, kad yra didelis skirtumas tarp dainavimo duše ar bendruomenės chore ir profesionalaus dainavimo. Kryptinga dainavimo praktika ir treniruotės leidžia sukurti balso laisvės jausmą, kurį dažnai kelia profesionalūs dainininkai, jų garsas judrus, lengvas, rodos – be pastangų.
Didžioji populiacijos dalis gali išmokti dainuoti siekdami garso estetikos ar profesionalios karjeros. Taip pat per balsą stiprinti asmeninius resursus ar gydyti sielos žaizdas, kartu gerindami savo fizinę sveikatą. Čia norisi priminti mokslininkų jau įrodytus dalykus: dainavimas pagerina kvėpavimo kontrolę, gali gerinti širdies sveikatą, suaktyvinti laimės hormono oksitocino išsiskyrimą, mažinti skausmą bei stiprinti imunitetą.
Leiskime savo balsams skambėti, paleisdami nerimą ir kiekvienu oro srautu įkvėpdami palaimą. Leiskime savo balsams džiuginti, atverdami žmonių širdis bei kviesdami patirti. Leiskime akimirką prabangos pabūti su savo kūno ritmu, priimdami savitą skambėjimą, kuris yra geras jau savaime. Būkime balsingi ir sveiki!