Pyktis

Slopindami pyktį - tampame pasyvūs

sprogstantys pykčiu - tampame nepatikimi

transformuodami pyktį - tampame efektyvūs

Supykstame kai:

peržengiamos mūsų ribos

neišsakome lūkesčių

kaupiame įtampą

neturime saugaus būdo išreikšti save

Pyktis pasireiškia kaip:

kūno įtampa (kaklas, pečiai, žandikaulis), galvos skausmai, nuovargis ir t.t.;

sarkazmas, atidėliojimas, konflikto vengimas;

prisitaikymas, noras įtikti, baimė pasakyti “ne”, energijos neturėjimas po kontakto su kitu;

perdėta reakcija į smulkmenas, vėliau savęs kaltinimas ir gėda;

vidinėmis mintimis: “geriau patylėsiu”, “nenoriu problemų”;

Pykčio balsas pakeltas arba siauras, užspaustas.

Ką daryti, kai atpažįstu, kad pykstu?

Perkelti emociją į kūną sau ir aplinkai saugiu būdu. Per aktyvų judėjimą, kvėpavimą, pykčio garsą, pykčio dainą.

Išgryninti kryptį

Ką šis pyktis nori pakeisti?

Kokia riba buvo peržengta?

Koks veiksmas būtų konstruktyvus?

Integruoti

Ką dabar darysiu kitaip?

Ką daryti, kai neatpažįstu, kad pykstu?

Ateik pas psichoterapeutą. Įsileisk žmogų pabūti veidrodžiu, saugiame santykyje “panešti” tavo baimę, gėdą, kaltę, išmoktus išlikimo modelius, įsitikinimus.

Pykti yra būtina kaip ir išmokti būti su pykčiu bei pyktyje. Kitaip rizikuojam savo reputacija, sprendimų kritiškumu, ribų nebuvimu, santykiu su savimi ir aplinka.

#vokalopsichoterapija #vokologija